Nelabai malonaus žmogaus užrašai

(Nuotrauka Jono) :]]

Pamenu, kažkada visai neseniai, visi masiškai buvo pradėję piktintis dviračių takų nebuvimu ir kitomis su jais susijusiomis problemomis. Vilniečiai irgi. Gal nebūčiau prisiminus, jei ne vienas pasivaikščiojimas Vilniuj prieš porą dienų. Ėjau gatve, kurios daugiau nei pusę užėmė dviračių takas, o paprastiems mirtingiesiems buvo paliktas perkūdusio žmogaus, atsistojusio šonu, pločio tarpas.

Gerbiami vilniečiai, jūs sakote, kad pas jus mažai dviračių takų? Nors ir vaikščiojau gana nedidelėje miesto dalyje, bet bent jau ten beveik visur buvo dviračių takai. Taip, dauguma jų tiesiog atskirti balta linija, tačiau važiuoti jais turėtų būti patogu. Žinot kiek dviračių takų turime Kaune? Ogi NET vienuoliką. Negana to, jie atrodo maždaug šitaip [per miesto šventes apskritai būna užstatyti prekybininkų arba visiškai nepravažiuojami per žmones]:

Ir čia vienas geresniųjų. Pavyzdžiui, važiuoti dviračiu senamiestyje išvis nepatarčiau – visas senamiestis, įskaitant ir dviračių taką, išklotas nelygiu grindiniu, turėtų kratyti.:] Tuo tarpu Vilniaus senamiestyje dviračių takas puikus. Ir ne tik ten.

Taip, visada gali būti geriau, visada yra kur tobulėti. Bet na, atvažiuokit kada pasivažinėti į Kauną. Ir Vilniuj dar ilgai nebebus taip blogai, kaip atrodo dabar.

Rodyk draugams

(Altamar nuotrauka)

Po ilgų ilgų kančių. Girtos girtos nakties. Sunaikintų nervų ląstelių. Aš žinau kur įstojau.:]

Bet už šitaip pratampytus nervus neatleisiu dar ilgai. Vakar trečią valandą mes turėjome žinoti rezultatus. Kadangi nesu labai naivi, susitaikiau, kad rezultatų turbūt teks palaukti – serveriai lūžta. Apie pusę keturių sužinojau, kad į nemokamą neįstojau – smarkiai nenuliūdau, maždaug to ir tikėjaus. Tačiau rūpėjo valstybės nefinansuojamos vietos, kurios turėjo pasirodyti „po keletos valandų“. Laukiau iki šešių. Septynių. Aštuntą atėjo žinutė, kad niekur neįstojau. Devintą susitaikiau su ta mintimi. Pranešiau mamai. Išklausiau pamokslą. Pasiguodžiau porai draugų. Pradėjau svarstyti ar pakuoti salotas Danijoj ar pirkti bilietą į Londoną. Gėriau. Labai daug gėriau. Tada kažkas pareiškė, kad žinutėm netikėti, nes tokios pačios ateina visiems, o rezultatų dar nėra. Vėl pradėjau laukti naujienų. Veltui. Iki dvylikos taip ir neatsirado. Dar daugiau gėriau. Kažkieno neoficialiomis žiniomis rezultatai turėjo pasirodyti ryte, tad atsikėliau tvarkingai 9 valandą ryto po beveik nemiegotos nakties. Niekas vis dar nieko nežinojo. Pradėjo sklisti kalbos, kad iki pirmadienio galim ramiai atostogauti ir jokių žinių nesitikėti. Kokią pirmą valandą nusiraminau ir… Atsirado rezultatai.

Žinoma, viskas gerai, kas gerai baigias. Nuo rudens aš Mykolo Romerio universitete studijuosiu savo svajonių specialybę – psichologiją.

P.S. Laukiu sveikinimų.
P.P.S. I know, I’m awsome.

Rodyk draugams

(bughead70 nuotrauka)

Aš kartais tiesiog myliu lietuviškas vasaras. Ne visada, bet šiandien LABAI LABAI. Nes šiandien Joninės. Jei prieš savaitę mąsčiau, kad sėdėsiu ir galvosiu kaip visi linksminas, tai neklydau. Aš tikrai sėdžiu ir svajoju, kad jums dabar labai smagiai ant galvos pila lietus, kad jūs kur nors kitam Lietuvos gale sėdit prie kokio ežeriūkščio iki kelių įbridę į purvą ir kad negalit iš ten išvažiuot. Dar tikiuosi, kad jums tikrai šalta ir LABAI LABAI nuobodu. Tikiuos lis visą vakarą ir naktį, ir dar po to kokias sekančias tris dienas. Na, blogiausiu atveju tikiuos, kad bent jau sugriuvo visi jūsų planai. Nes taip jums ir reiktų. Čia dievo kerštas už tai, kad nepasiėmėt manęs, saulės spindulėlio, kuris išvaiko debesis ir lietų bei praskaidrina nuotaiką. Laimės talismano, garantuojančio šilumą ir jaukumą. Išvis, kokios dar šventės be manęs? Jūs turėtumėt varžytis, kuriam atiteks garbė pasikviesti mane, turėtų plaukte plaukti pasiūlymai kiekvienai atostogų dienai, o kas daros dabar? Tyla, ir dar per Jonines. Šį kartą aš jums atleidžiu, nes tas lietus šiek tiek suminkštino mano kietą širdį ir pataisė niūrią nuotaiką. Bet daugiau tai kartotis nebegali. Aš tikiu, jog jūs jau supratote kaip blogai gali būti be manęs ir kantriai laukiu pakvietimų.

P.S. Čia tikrai ne piktdžiuga.
P.P.S. Linksmos šventės.;]

Rodyk draugams

(munaz nuotrauka)

Prasidėjo vasara. Na, toks metas, kai šiek tiek mažiau važiuoja stogas ir būna truputį daugiau linksma. Nes nereikia į mokyklą, galima nemiegoti naktimis, švęsti šventes, skaityti knygas, o ne vadovėlius, ir daryti visa kita, kam paprastai nelieka laiko. Ir tai, kad kartu su ja prasidėjo egzaminų maratonas, dar nereiškia, kad negalima džiaugtis vasara. Nes, na, per tas kelias varganas dieneles vistiek nelabai ką įmanoma išmokti, o nepastebėti gero oro - neįmanoma. Ir kur dar džiugesys, kad štai, kiti eina į pamokas, o aš galiu vartytis lovoj, jei tik tą dieną nėra egzamino. Pasaka.

O egzaminai gali turėti ir gerąją pusę. Galiu sėdėti naktimis prie kompiuterio, įtikinėdama save ir kitus, kad mokysiuos, galiu vietoj istorijos vadovėlio netyčia prigriebti įdomią knygą ir skaityti ją iki ryto, galiu užsidėti uniforminį sijoną [*che che*], galiu švęsti kiekvieną išlaikytą egzaminą ir, galiausiai, juk egzaminai reiškia, kad mes baigiam mokyklą. Taip, mus paleidžia iš to paties lagerio, kurį rakindavo. Pirma tam, kad neįeitume, o po to tam, kad neišeitume [logikos neieškokit, čia jos nėra]. Atsisveikinam su kartais gyvenimą trumpinusiais mokytojais, kurių dėka buvo sugadintas ne vienas savaitgalis ir numirė ne viena nervų ląstelė. Nors negaliu skųstis. Tie dvylika metų, bent man, buvo tarsi vienos iiiiiiiiiiilgos atostogos, su šiokiais tokiais nesklandumais.

Tačiau kai nesklandumai - naktis su istorijos knyga, kava ir sumuštiniais, tai nėra taip jau blogai. Gal net savotiškai linksma. Vis geriau, nei veltui pramiegotos valandos [taip, kažkodėl vis grįžta tas jausmas, kai gailiuos to laiko, kurį pramiegojau, ypač jei yra daug dalykų, kuriuos norėčiau padaryti]. Ir vien tas jausmas, kad galiu naktinėti trečiadienį, yra nepakartojamas. Kas sakė, kad egzaminai - blogis?

Rodyk draugams

PAVASARIS. Nors neeeee, PAVASARIS kvadratu. O pasireiškia jis įdomiai. Jei seniau pagaudavau save svajojančią tuo metu kai turėčiau kalti istorijos datas, spręsti matematiką arba rašyti lietuvių rašinį, tai dabar… Net nepastebiu kaip penkioliką minučių prasėdžiu žiūrėdama į desktop’ą, dvidešimt minučių atrašinėju į sms, skaitydama knygą pamirštu, kad skaitau, galvoj ištisai sukas truputį nešvankios mintys ir vaikštau kažkaip kvailai išsišiepus. Na tikrai, PAVASARIS.

Dienom šviečia saulė, geltonai žydi pievos [tos, kur traukia labiau nei geltoni mokyklos suolai], čiulba paukščiai, ropoja skruzdėlės ir vaikšto visai laimingi žmonės, kurie dažniausiai kalba [atsiprašau už slaptus pasiklausymus] apie meilę ir… meilę. Buvusius, esamus, būsimus vaikinus ir merginas bei jų kabinimo būdus. Troleibusuose stumdosi mažiau piktų bobučių, Kalniečių parke greitai gulinės nudistai, amfiteatras perpildytas, prie pilies kelių metrų atstumu sėdi paauglių grupelės ir rūko bei geria alų. O alaus iš tiesų norisi labiau nei vyno, kaip ir šokoladą dažnai keičia ledai. Kai namo grįžtu tik išsimiegoti ir dar retkarčiais paruošti keletos namų darbų, nepamenu, kada paskutinį kartą ilgiau pasėdėjau prie kompiuterio, galiu tvirtai sakyti, jog man prasidėjo pievų sezonas.

Ir šitų beprotiškų iš pusiausvyros vedančių valandų, kai net pati nebesuprantu savęs ir kodėl esu tokia beveik pakvaišus iš džiaugsmo, nebesugeba užtemdyti nei artėjantys egzaminai, nei mokyklos baigimas, nei stojimai - niekas. Paprasčiausiai neįmanoma apie tai galvoti. Jei tiksliau, galvoti neįmanoma apskritai, nes maždaug visą laiką galvoje tuščia. Jei seniau ten be pertraukos buvo generuojamos gal ir kvailos naujos idėjos, tai dabar netgi sunku kalbant normaliai sudėlioti sakinį, nes tuo metu skraidžioju kažkur padebesiais. Turbūt PAVASARIS.

(Ten, kur praleistos pačios geriausios šio PAVASARIO akimirkos.)

Rodyk draugams

(atconc nuotrauka)

Kai kurie mokytojai paprasčiausiai pamiršta mąstyti. Jie atmintinai iškalę visą mokyklinį kursą [tie, kur neiškalę, perskaito iš lapelių], atmintinai moka visą dešimties metų senumo mokymo programą [ar dar senesnę] ir nepaprastai puikiai įvaldę savo mokymo metodus [tuos, kuriuos sugalvojo antrus metus dirbdami mokytojais]. Mąstyti ir nereikia, nes viskas daroma automatiškai. Jeigu taip dariau prieš penkis metus, darysiu taip ir dabar. Tada nesuveikė? Bet gal DABAR suveiks!

Jeigu kai kurie iš jų mąstytų, gal netyčiom į galvą jiems pradėtų šaudyti genialios mintys. Pavyzdžiui, kad dauguma nesistengs daryti darbo, kurio neįmanoma atlikti, nes jo NEĮMANOMA ATLIKTI. Visi, kurie turi šiek tiek proto, nesistengs per porą dienų atlikti dviejų pratybų, baigti pildyti kontūrinių žemėlapių, kurių pusė beveik dubliuojasi, nes yra apie tą patį, tik iš skirtingų knygučių. Dviejų dienų užtektų visam šitam nusirašyti. Jeigu neturi jokios kitos veiklos. Tačiau rašyti pačiam, taip, kad ką nors prisimintum ir taip, kad kas antras sakinys nebūtų klaida, jau sunkiau. Reikia laiko. A, tiesa, laiko mes turėjom daugiau. Porą dienų senovės istorijai, keturias viduramžiams, keturias naujiesiems laikams ir dar keturias naujausiems. Iš viso dvi savaitės. Pratybos skirtos 11-12 klasei. Dviem mokslo metams. Aišku, teoriškai įmanoma tai padaryti. Juk galima nemiegoti naktimis, nevalgyti, nesėdėti internete, nesimokyti kitų dalykų. Nemiegojimas naktimis netgi buvo pasiūlytas kaip puikus problemos sprendimas. Vėlgi - kiek yra sadomazochistų, kurie dėl istorijos pažymio padarytų bet ką?

Tad šiandien aš vėl ramiai atsiversiu knygą ir prieš miegą skaitysiu apie Senovės Romą. Tai tikriausiai baigsis tuo, jog mano istorijos devynetas pavirs šešetu. Taip pat yra nemaža tikimybė, jog galiu neatlaikyti pikto mokytojo žvilgsnio ir nedidelė laikino apkurtimo rizika. Už tai turėsiu ramius vakarus. Tikrai verta.

Rodyk draugams

Vakar pakalbėjus su vienu vaikinu suėmė juokas. Mergelė. Vėl. Jau net nebežinau ar aš juos persekioju, ar jie mane. Ne, aš nesu astrologinė maniakė, pirmą kartą susitikus žmogų neklausiu kada jo gimtadienis ir net negalėčiau pasakyti kuris zodiako ženklas kuriam mėnesiui priklauso. Tiesiog taip gaunas. Netyčiom. Beveik visi mano buvę ar esami draugai - mergelės. Tai ypač erzina rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, kai reikia prisiminti visų gimtadienius ar, dar blogiau, visuose juose sudalyvauti. Po šio įdomaus pastebėjimo, pradėjau nejučiom kurti stereotipus. Ieškojau panašumų ir skirtumų. Panašumai dažniausiai laimėdavo…

• Kad ir kaip jie visi gintųsi [o jie ginasi. Išbandyta.], kad ir kaip prieštarautų, kad ir ką sakytų, tikri mergišiai tie mergelės… Laiką leidžia panų kompanijose, kabina kiekvieną [gerai, jau gerai, beveik], turi po vieną merginą kiekvienam Lietuvos mieste arba kelias tam pačiam [reikia gi atsarginio varianto].
• Jeigu jie geria, keturis kartus iš penkių prisigeria. Tada permiega su kokia nors ne mažiau girta kvaile arba bando permiegoti su labai girta, bet ne tokia kvaila mergina, arba rašo kvailas žinutes merginai, kuri jiems patinka, arba vemia [gerai, jeigu vonioje], arba burba ir gadina visiems nuotaiką, arba tiesiog miega.
• Dauguma iš jų mėgsta girtis. Sąžingesni giriasi tuo, kas jų akimis yra tiesa [aš gražus. Ir protingas. Ir mielas. Aš visiems patinku.], mažiau sąžiningi tiesiog girias [jeigu jis va dabar prisikabintų, jau kaip spirčiau jam... Pamatytum, kaip aš gerai groju. Aš galėčiau nukabint kiekvieną! Jeigu tai būčiau daręs aš, čia nebūtų nei vienos klaidos.].
• Visada be galo įsitikinę savo teisumu. Kiša savo nuomonę nepriklausomai nuo to kam nors įdomu ar ne. Taiko užknisančią taktiką - eina iš paskos ir burba. Bandysi ginčytis - atgal gausi trisdešimt beveik įtikinančių argumentų [tikrai erzina]. Arba jie tiesiog nustos su tavim šnekėti, nes „tu visada viską žinai geriau“ ir pyks. Laaaaaabai ilgai.
• Linkę padėti. Norėdami gero jie gali tavo tėvų paprašyti, kad rytais pažadintų į mokyklą arba suorganizuoti susitikimą su draugu, kurio tu nenori matyti. Be to, jei jautiesi prastai, visada paguodžia [taaaaaaip, tai buvo tikrai kvailas poelgis. Neeeeee, tau tikrai netinka tas darbas.]. Tačiau kartais jie paaiškina chemiją arba trigonometriją, sutinka kartu prisigerti ar tiesiog priima į svečius kai nesinori būti namie.

Tiesą pasakius, po šio įrašo bent keturi iš šešių parašys žinutes „ne, tai neteisybė“ arba „tu čia rašei apie tą ir tą, o ne apie mane“. Įsivaizduokit, kad jas jau gavau. Ir nesiginčykit – teisybės vistiek yra.;]

Rodyk draugams

(Paudro nuotrauka)

Šiandien padariau keisčiausią dalyką pasaulyje. Atsiverčiau blogą.lt ir pradėjau skaityti visas tas kūrybines pasakaites, kurių taip padaugėjo pastaraisiais metais. Gyvenimiškos tokios. Su cukrum ir laiminga pabaiga. Niekada nesupratau kodėl kai kurie žmonės rašo. Aš ir rašydavau. Dažniausiai ne tam, kad kažką parašyčiau, o tam, kad išmokčiau rašyti kitaip. Pirmiausia mokiaus išmesti tuos kvailus dialogus užimdavusius mažiausiai pusę puslapio. Po to aprašinėti žmonių charakterius. Galiausiai priėjau prie veikėjų emocijų reiškimo per judesius, kūno padėtį, mimikas. O čia… Šnekamoji kalba, nedaranti jokio įspūdžio, dienoraštinio tipo įrašai, tokie nuvalkioti, kad net vimdo, mažų mergaičių didelės svajonės tapti tokiomis, kaip jų puikiųjų „romanų“ nuostabiosios veikėjos. Jokio tobulėjimo. Tas pats per tą patį jau visus metus.

Liūdniausia, kad ne tik rašyti jūs nemokat, bet ir siužeto visame tame nėra. Tokio, kuris užkabintų ir norėtųsi tekstą skaityti toliau. O dabar gali pradėti pirmu populiariausiu įrašu, baigti paskutiniu, ir suprasi, kad abu jie buvo apie tą patį. Nesvarbu, kad skirtingų žmonių. Ar nors vienas iš jūsų, o didieji rašytojai, galėtumėt man argumentuotai paaiškinti KODĖL jūs rašot? Nes jei vien dėl to, kad skaitėt kažką, kas jums patiko ir nusprendėt, kad galit ne prasčiau, gal pergalvokit viską dar kartelį? Aš žinau, kad kartais tikrai norisi kažką sukurti, bet ar būtina kurti bet ką? Nejau niekada nekyla jokių, bent truputį originalesnių minčių? Jeigu nekyla, prašau, pamąstykit, ar rašymas tikrai skirtas jums. Juk ne visi gali piešti, dainuoti ar šokti, tai kodėl rašymas tapo tuo visų valkiojamu dalyku? Norit rašyti, po velnių, rašykit blog’ą. Meskit ten savo mintis, galų gale rašykit apie save, tik nekurkit tų pasakų apie mergaites ir berniukus, apie kales ir jų nuostabų gyvenimą. Nevaidinkit rašytojų.

Galiausiai, jei neįtikinau [nes tikriausiai taip ir yra] laisvalaikiu pasiskaitykit kaip ir ką rašo Aurimas Gailiūnas arba 7x. Apskritai, skaitykit. Ir aš tikiu, kad vieną dieną jūsų požiūris pasikeis.

Rodyk draugams

(Dingos nuotrauka)

Savaitgalį sužinojau didžiai džiugią naujieną. Pasirodo, Saulės elitui nepriklausau ne todėl, kad mano tėvai dar neuždirbo pirmojo milijono, ir ne todėl, kad stengiuos laikytis saugiu, bent trijų metrų atstumu, nuo Kalių Intrigančių. O todėl, kad nepažįstu Viktorijos iš trečios C arba K klasės [kitose septyniose Viktorijų nėra].

Tai suvokus man tarsi akmuo nuo širdies nusirito: susipažinti ne taip jau ir sunku. O ir norint rasti Viktoriją problemų neturėtų kilti. Sprendžiant iš berniukų, kurie mane taip maloniai apšvietė, mergaitė turėtų būti oranžinės spalvos [ne retesnio nei du kartus per savaitę vaikščiojimo į soliarumą pasekmės + ne mažiau nei vienas kilogramas pudros veido srityje]. Uniforminis sijonas turėtų baigtis ties mano džinsų užtrauktuko pabaiga, o švarkas – jos bamba. Tikriausiai aukšta [dešimties centimetrų kulnai irgi padeda] ir truputį kaulėta [maisto pinigus prageria]. Turint omeny, kad mergaitė turbūt kiekvieną savaitgalį truputį švenčia [o kaip kitaip žinomu būsi], galima daryti išvadą, kad ji tikriausiai jau nebe mergaitė. Na, bet šį skiriamąjį bruožą patikrinti būtų gana sunku, sutikit. Drįstu spėti, kad mergaitė rūko, nes tai kelia prestižą. Tad dažniausia jos buvimo vieta turėtų būti kažkur aplink Venerą [bent per pertraukas] ir priestato tualete [kai šalta]. Tikriausiai gerai žinoma ne tik tarp mokinių, bet ir mokytojų, dėl savo įspūdingo intelekto bei pavydą keliančių pažymių.

Kadangi šioje mokykloje man liko nebe daug laiko, jau rytoj ketinu pradėti savo paieškas ir ilgą kelią populiarumo link.

Nors šimtai kalnų užstotų ilgą kelią pas tave,
Nors tamsi diena išauštų, baugų rūką nešdama…

Rodyk draugams

(Andriaus Grigaliūno nuotrauka)

Beveik metus. Ilgus metus aš ieškojau atsakymo į šį klausimą. Nemiegojau naktimis, negalėjau mokytis ir valgyti [dėl dabar esu šiek tiek kvaila ir atrodau kaip anoreksikė], gėriau, rūkiau ir vartojau narkotikus [tikėdamasi, jog jie pašnibždės man atsakymą], lingavau čiulpdama nykštį [kas man yra? kas man yra?], kramčiau nagus, nervingai drebindavau koją, net bandžiau praktikuoti jogą ieškodama sielos ramybės. Tačiau giliai širdyje žinojau - man gali padėti tik atsakymas.

Klausimas, kuris mane kankino nebuvo iš lengvųjų - apie jį nieko konkretaus negalėjo pasakyti net visažinis google. O jis skambėjo taip: kodėl aš nepatinku vaikinams? Variantų buvo daug. Ar tai dėl snukio, į kurį neįmanoma žiūrėti, ar tai dėl papų, kurių, deja, nėra, dėl to, kad esu užsistūmus kalė, ar dėl smegenų, kurias mano galvoje seniausiai pakeitė vakuumas, ar dėl elgesio, pakenčiamo tik kelių tokių pat nepakenčiamų žmonių. Niekaip negalėjau išsirinkti vieno, o ir sutikti su visais nesinorėjo. Tad laužiau galvą kaip būtų galima sužinoti teisybę. Eksperimentavau. Bandymų dėka pavyko sužinoti, jog girtiems aš patinku. Čia galėjo tikti pirmasis variantas, vis dėlto išgėrus liejasi vaizdas, tad ir veidas pasidaro nebe toks svarbus. Tačiau nepatikrinus visko, negalėjau žinoti. Reikėjo išsiaiškinti ar kam nors reikalinga mergina be papų. Sunku nebuvo - gana greitai pastebėjau, kad visi pasigrabaliojimai baigias papais, kurių, deja, nėra. Taigi,  tiko ir antroji teorija. Nebūčiau aš, jei neišbandyčiau likusių. Mano smalsumo dėka paaiškėjo, jog berniukams, per oniuką rašantiems „ė, pupa, gal nori pasipist?“ atsakymas iš trijų žodžių nepatinka. Kaip ir užsistūmusios kalės. Vienas, tiesa, nustojo bendrauti kai pabodo telefonu spręsti mano chemijos uždavinius. Tai teikė vilties, jog viskas tik dėl smegenų, kurias mano galvoje seniausiai pakeitė vakuumas. Išsiaiškinau ir dėl elgesio. Pasirodė, jog ir jis nėra mano stiprioji pusė, ko labai tikėjaus išbandžius visa kita. Vėl turėjau grįžti prie klausimo, kuriam tiko visi penki atsakymo variantai.

Ko gero mano ieškojimai būtų pasibaigę labai liūdnai. Ar, jei tiksliau, išvis būtų nesibaigę. Bet vieną dieną mane nusprendė išlaisvinti iš mano sielos kančių - davė progą sužinoti atsakymą. Na gerai, progos man nedavė. Atsakymą tiesiog išrėžė. Nebuvo jis labai netikėtas, nebuvo jis labai skaudus ir svarbiausia nebuvo jis nepataisomas. Juk snukį, į kurį neįmanoma žiūrėti, visada galima paslėpti maišelyje. Su smegenim būtų buvę daug sunkiau. Tad nusiraminau ir pirmą kartą per ilgus metus saldžiai užmigau.

P.S. Ryt iš spintos trauksiu maišelį.

P.P.S. Du maišelius. Kad netyčia nepersimatytų.

P.P.P.S. O jei atsakymo variantai vis dėlto keli?..

Rodyk draugams